Nuostabūs tėvai

Stūmimas iš lizdo

Mama ir jos pusantrų metų vaikas, žingsniuojantys gatve po mano langais – įprastas vaizdas. Šiandien išeinu į balkoną pasižiūrėti įdėmiau. Vaikas eidamas braukia ranka per žemą metalinę tvorą prie kaimynų namo. Rankai užčiuopus augalą, esantį prie tvoros, jis sustoja jį smulkiau apžiūrėti. Ramioje gatvelėje, automobilis privažiuoja ir sustoja. Vaikas pereina šaligatvį, kad geriau įsižiūrėtų. Mama eina greta ir stebi jo veiksmus. Jam nusiėmus rudeninio palto gobtuvą, ji vėl jį uždeda, kad vaikas neperšaltų. Jis vėl nubraukia gobtuvą per savo žvilgančius auksinius plaukus, ir mama nutaria palikti jį ramybėje – jau vidurdienis, ir saulė neleis jam sušalti.

Prieš keletą dienų tas pats vaikas žaidė su raktų ryšuliu prie pašto dėžučių, bandydamas jas atrakinti. Nors jam nepavyko nei atskirti vieno rakto mėginti įkišti į katrą skylutę, tai buvo smagus bandymas. Po keletos sekundžių jis nutipeno toliau. 

Pačiame miesto centre stebiu mažą vaiką, ką tik išmokusį vaikščioti ir mėginantį užsiropšti ant laiptelių prie parduotuvės durų, bei jo kantrų tėvelį. Vaikutis laipioja laiptais aukštyn ir žemyn ir tik po dešimties sėkmingų bandymų nusiramina – dabar užduotis įveikta.

Maža mergytė užsiropščia ant suoliuko, stovinčio didelėje pėsčiųjų gatvėje. Perėjusi visą suoliuką, ji tęsia pasivaikščiojimą žema betonine sienele. Paėjus kelis metrus sustoja. Tuomet, sumaniusi nulipti nuo sienos, ji stengiasi pasiekti žemę kojytėmis, bet jos pasirodo dar per trumpos. Ji vėl atsistoja, įvertina atstumą iki asfalto – apie 30 cm – ir šoka. Sekasi nusileisti ant abiejų galūnių, tai jai džiugu. Nušvitusiu veidu ji bėga pas mamą, kuri visa tai stebėjo ir kantriai laukė, ir jos juda tolyn.

Aš žaviuosi tais tėvais ir vaikų prižiūrėtojais, kurie suteikia vaikui galimybę tyrinėti ir išbandyti daugelį dalykų, nes tik taip vaikai atranda savo jėgą ir sugebėjimus. Kartais net prieinu prie tėvų išreikšti savo pagarbą ir trumpai pasišnekėti, kad parodyčiau, jog toks atsakingas ir kantrus auklėjimas yra sveikintinas. Tokie tėvai man suteikia vilties, kad galbūt – tik galbūt – naujai auklėjami drąsūs vaikai užaugę suformuos kitą suaugusiųjų kartą, iš pagrindų pakeisiančią pasaulį.

Tėvai siaubūnai

Kitoje situacijoje, gamtoje prie ežero, močiutė bara mažą mergaitę už tai, kad ši, paėmus nuo žemės akmenėlį, norėdama jį apžiūrėti, “išsipurvins”. Norisi prieiti ir pasiūlyti močiutei atsipalaiduoti bei prisiminti savo pačios vaikystę, paaiškinti, kad pirminė kiekvieno vaiko užduotis yra tyrinėti aplinką. Arba tiesiog pasidomėti, kam atsivedė mergaitę į parką, nors nesiruošė mergaitei leisti prie ko nors prisiliesti ar išbandyti ką nors nauja. Net būdamas suaugęs žmogus aš einant į gamtą niekada nedėviu drabužių, kuriuos bijau išpurvinti, suplėšyti ar kitaip suniokoti, todėl niekada netenka graudintis “o buvo geros kelnės…”.

Panašaus tipo nemalonią situaciją stebiu lauko kavinėje. Jaunas tėvas galų gale pravirkdo savo mažą dukrytę, be atvangos jai kartodamas: “Nelipk ten, nepurkšk to (ji turi plastikinį buteliuką su purškikliu, kurį visaip nori išbandyti), nedaryk, nedaryk, nedaryk!”. Ji niekam nedaro žalos, jai negrėse joks pavojus, bet tėvui, matyt, reikia įrodyti savo valdžią –jis ją bara tol, kol ši pagaliau apsiverkia.

Tai man primena mano puseserės sūnų, kuris lygiai taip pat elgiasi su savo aštuonmete dukra – nepaprastai gyvybingu ir žavingu vaiku, kurį stebėti ir klausyti man yra didžiausias malonumas kaskartkai apsilankau. Vos jai įėjus į kambarį tėvas imasi ją tildyti ir barti už tai, kad ne laiku ir ne vietoje įsiterpė, nors ji to dažniausia ir nedaro. Ji tiesiog būna savimi – džiaugsmo kupinu vaiku.

Apribojimai žudo smalsumą

Alfie Kohn’as, buvęs mokytojas, tėvas ir daugelio knygų apie vaikų lavinimą ir auklėjimą autorius, pateikia atliktų tyrimų rezultatus, kurie rodo, jog mažiau tėvų kontrolės patiriantys vaikai yra nuolankesni. Kiti tyrimai įrodo, jis teigia, kad labai maži vaikai, kuriems tėvai padėjo atlikti vieną žaidimo užduotį, mažiau susidomėjo nauju žaislu, kai tėvų nebuvo šalia. Atlikus panašaus tipo tyrimus su vyresniais vaikais, buvo nustatyta, kad tėvams padedant susidoroti su geografijos ir literatūros užduotimis, vaikai praranda ne tik susidomėjimą, bet ir sumanumą atlikti naujus uždavinius.

Kaskart norėdami įsikišti į vaiko užsiėmimą – kad ir geriausių ketinimų skatinami – tėvai turėtų savęs paklausti: “Kieno poreikius aš siekiu patenkinti – savo ar vaiko?” Prižiūrint mažus vaikus tėvams kartais būna sunku nekreipti per daug dėmesio į savo pačių susigalvotas baimes, tačiau jos dažnai nereikalingos ir net gali turėti neigiamų pasekmių.

Kai kažkas draudžiama vien tam, kad būtų palaikoma kažkokia išsigalvota bereikšmė “tvarka”, kuri niekam nesvarbi arba situacija kelia baimę patiems tėvams, pav., eiti arti prie vandens, vaikas įpranta nerizikuoti, nesiekti naujoves išmėginti, neišbandyti savo jėgų. Jis tampa baimingas, nedrąsus, savimi nepasitikintis. Toks bejėgis vaikas, užaugęs, liks sau ir kitiems didžiulė našta visą gyvenimą.

Todėl nepaprastai svarbu, kad tėvai kištųsi tik esant realiam pavojui, tuomet vaikas greitai pripras, kad kai mamytė ar tėvelis sako, kad kažkas yra pavojinga, vadinasi, taip iš tiesų yra. “Aš tikrai galiu jais pasitikėti” – galvoja vaikas. Tačiau tėvams ribojant tam tikrus patyrimus vardan savo patogumo ar naudos, vaikas, nežinodamas, kokiais atvejais verta pasitikėti tėvų nuomone, slapta išbandys kone visa, kas neleistina ir nusidegins, įkris į vandenį, išsiteps dažais, ir tai dar ne viskas. Išsigalvos naujovių kurios tėvams dar nei nekilę į mintis.

Patenkinti vaikų smalsumą tai turi tapti pagrindiniu tėvų ir mokytojų darbu, net tai svarbiau už vadovėlius ar kitus reikalavimus. Kol smalsumai nepatenkinti, vargiai daug kas daugiau pro juos vertingo prasiverš, nes smalsumo motyvacija paprastai stipresnė už kitas. Vaikas paliktas be priežiūros vis vien ims daryti tai, kas yra draudžiama, nes smalsumas, jei dar visai neužgniaužtas, nepatenkintas ir neišvengiamai vaikas turi išmėginti.

Paimkite jį už rankos, prieikite prie vandens, tegul įkiša ranką ar pabraidžioja. Tegul įmeta akmenėlį ar purvo saują. Tegul plaukdina lapą pakrante. Jam čia svarbesnės pamokos negu kada bus jam pririštam prie mokyklos stalo kai bus kalama fizikos pamokoje, kad vanduo teka į pakalnę.

Į laisvę

Priešais mane autobuse sėdinti mergaitė ima šluostyti aprasojusį lango stiklą savo pirštine, o pamačiusi tai mama ją subara, kad ji išsipurvins pirštinę. Tuo pačiu atima iš mergaitės galimybę patenkinti savo smalsumą ir susidomėjimą tuo, kas vyksta už autobuso lango mums zigzaguojant per miestą. Nugalėta, pažeminta ir prislėgta, mergaitė susmunka sėdynėje. Tačiau vos po keletos sekundžių ji vėl atsistojus ir stebi mane per savo sosto nugarą. Mane nepaprastai žavi vaikų sugebėjimas nereaguoti į priekaištus ir jų galimybes ribojančius papeikimus.

Naudodamasis proga, kad mergaitė į mane žiūri, aš, su išdykėlio spindinčiu žvilgsniu, tyčia nuvalau rasą nuo savojo lango visai taip pat, kaip tai mėgino daryti jinai. Nusišypsau į ją ir mirkteliu. Jinai plačiai nusišypso ir kiek susidrovėjusi lėtai nuslysta į savo sėdynę. Abu pasijuntame bendrininkais, kurie pasirengę išnaudoti kiekvieną galimybę patirti nuotykio skonį. Ji supranta, ką mėginau pasakyti, kad tėvai dažnai elgiasi kvailai ir siekia nepagrįstai kontroliuoti savo vaikus.

Septynmetis mano pusseserės anūkėlis Andriukas nenustygsta iš susijaudinimo. Nesimatėme ištisus metus, tačiau prisimindamas, kaip laisvai mes bendravome praėjusią vasarą, jis ir dabar nori būti visiškai atviras su manimi. Kodėl būtent su manimi? Aš – vienintelis anglakalbis (išskyrus jo mamą, Amerikos lietuvę), su kuriuo jam teko susidurti per keletą savaičių viešint pas mamos gimines Lietuvos kaime. Jis mėgsta pakalbėti, ypač apie motociklus ar lėktuvus, bet aš pajuntu, kad vaikinui reikia kažko daugiau, tad sėdėdami šį saulėtą ir šiltą liepos mėnesio vakarą su jo motina ir kitais giminėms prie plastikinio prekybos centro žvelgiu į salą kitoje kelio pusėje.

Tai išties gražus vakaras, tačiau paaiškėja, kad likę suaugusieji – visi jaunesni nei 40 metų sveiki žmonės – ketina jį praleisti niekur nejudėdami nuo suolelio. Net man, 66-erių metų senam kelmui, tai atrodo tikra nuobodybė! Vesdamas įvairius praktinius psichologinius seminarus, susijusius su komandos formavimu, konfliktų sprendimu, bendradarbiavimu, kūrybiniu mąstymu ir teigiamu savęs vertinimu, beveik niekada nedirbu sėdėdamas, kartais vedu grupes gryname ore, dalyviai laipioje po medžius. Nė neįsivaizduoju, kodėl turėtume stumti laiką sėdėdami, kai pašonėje teka upė, kurioje yra sala.

Be kita ko, kai kuriuos psichoterapijos seansus, ypač su nerimaujančiais jaunuoliais, aš atlieku vaikštinėdamas su jais po miestą arba gamtoje, tad negaliu praleisti tokios galimybės. Kartą aš, turėdamas pasamdyti virš 20 darbuotojų vasaros stovyklai, visus įdarbinimo pokalbius vedžiau mums bevaikštant po medžių ir kitų augalų apgražinta kamynystėje kurioje aš tuo metu gyvenau.

Tik man antrąkart paraginus sėdintieji vangiai sutinka atsiplėšti nuo suoliuko ir pajudėti link kelio perėjos. Andriukas pačiumpa mano ranką ir mes žengiame. Dar mums einant į salą nedideliu tiltu virš kanalo, jis jau pasakoja man, kaip nusileidęs prie tolimo kranto jis mėtys akmenis į vandenį. Natūralu, kad tokio amžiaus berniukas nori aktyviai praleisti vasaros vakarą. Pasiūlau pirma mums pasiekti platesnį kanalą kitoje salos pusėje, ir jis sutikęs, tęsia pasakojimą apie savo pomėgius, o mes skinam kelią tarp aukštų žolių ir laukinių gėlių, kurios mus supo iš visų pusių.

Berniuko mama, apimta siaubo, vis sušunka kokį nereikalingą perspėjimą, kad jis “nedarytų to”, “nedarytų ano”, “neitų ten” . . . . Bandydami jos kantrybę, mes einame tolyn, kol jos susijaudinęs balsas nutolsta ir nebegali mus pasiekti.

Mums priartėjus prie didžiojo kanalo, Andriaus susidomėjimą kaipmat sužavi nedidelių akmenų, stūksančių vandenyje prie kranto, sangrūda, ir mes prieinam arčiau. Mano padedamas jis ant jų užsiropšti ir ima mėtyti vandenin akmenukus – kaip kiekvienas normalus berniukas. Nors jo mažos rankytės pasirodo esą dar ne tokios vikrios, kad galėtų paleisti plokščius akmenukus vandens paviršiumi taip, kad šie atšoktų, tačiau vien buvimas ant akmenų vidury vandens prilygsta atradimui; išbandymas įveiktas, pavojus nugalėtas, ir padarytas dar vienas žingsnis link savęs pažinimo.

Manęs paragintas patikrinti, ar vanduo šaltas, jis įmerkia tik patį piršto galiuką, ir šis gestas leidžia man padaryti išvadą, kad berniukas nepasirengęs drąsiai priimti iššūkių ir žiūrėti pavojui į akis. Tai mane ne tik nustebina, bet ir nepaprastai nuvilia, juk aš puikiai prisimenu, kokia bebaimė avantiūristė buvo jo mama prieš daug metų. Pradžioje ji paliko savo tėvų namus kaime, o vėliau atsisveikino ir su visa gimtine ir iškeliavo užjūrin pradėti naujo gyvenimo. Tačiau dabar viskas kitaip – ji tapusi zyzianti pernelyg rūpestinga mama kuri pamiršusi savo rizikingus žygius.

Kas gi nutinka žmonėms, kai jie tampa tėvais? Kas gi juos verčia neleisti vaikams viską išbandyti – bent po truputį? Iš kur kyla baimė, bylojanti tik apie tai, kad jie patys nesusitvarkę su savimi, ir štai dėl to riboja savo mažąjį nuotykių ieškotoją? Tai neabejotinai reikia apsvarstyti ir ištirti.

Mažiau reiškia daugiau

Pastaruoju metu dažnai pastebiu tėvus einant pasivaikščioti su vaikais į parkus ar miškus tampant su savimi krūvas plastikinių žaislų. Tėvai nuolat būna nepaprastai pasipiktinę, kai vaikai išmėto savo žaislus ir atsisako juos susirinkti. Tad kreipiuosi į tuos tėvus norėdamas jiems paaiškinti, kad visiems būtų kur kas lengviau, jei dirbtiniai žaislai liktų namuose, o gryname ore žaidimų ir mokymo priemone taptų gamtiniai žaislai – vytelės, medžių lapai, akmenukai, purvas, žolė ar vabalai. Šie, kai bus numesti ir nesurankioti, nekels niekam nuostolio nei irzlumo. Dažniausiai tėvai sutinka su mano pasiūlymu ir žada išbandyti šį metodą.

Po truputį stengiuosi skleisti savo idėjas bei geresnių santykių tarp tėvų ir vaikų skatinimo metodikas. Įgiję tolerancijos ir išmokę suteikti daugiau laisvės nei apribojimų savo vaikams, tėvai kitiems tampa pavyzdžiu, kaip efektyviai ir nesunkiai išugdyti vaikų siekį visapusiškai pažinti pasaulį ir save. O stebėti ir raginti pipiriukų pastangas ir drąsą turėtų būti ne tik man neapsakomas džiaugsmas bet ir jų tėvams.

© Vytas Stoškus, 2017

Konsultuoju privačiai arba su grupėmis kaip sukurti aplinką ir santykius

kurie skatina kūrybingumą, saviraišką, savigarbą, pagarbą,

atsakomybę, savarankiškumą ir meilę vienas kitiems.

Mano darbas kaip psichologas, psichoterapeutas, konsultantas

tai padėti žmonėms atsistatyti savo „aš“, kuris buvo pilnas autentiškumo,

spontaniškumo, džiaugsmo, noro patirti, meilės visiems, bet kurį išmušė

nesugebantys tėvai, mokytojai, žiaurus gyvenimas ir savanaudžiai jų aplinkoje.

Kreipkitės pas mane ir kartu sprendžiame kaip jums tinkamai pradėti šį procesą.

+ 370 – 678 – 70305

vytas@stoskus.net