Užknisa mane pesimistai, tie kurie gyvena be užsidegimo, užgesę, užgniaužti „realybe“, tinginiai, kitais žodžiai—ir fiziškai ir intelektualiai tapę impotentais, kurie išjuokina „utopijos“ koncepciją. Tai ką, jei ne taikyti link utopijos, taikyti link peklos? Peklą mes jau turime, tai neturime ką prarasti, tik reikia galvoti plačiau, geriau, kūrybingiau, ilgalaikiškiau, ir netingėti išjudinti sustingusius protus ir subines—bet imti ir pradėti! Patys susikūrėme šią peklą, tai galime ją ir perdirbti į kažką kitą.

Mokyklose patyčios, šeimose smurtas, versle plėšikavimas, visur korupcija, bėgimas svetur. Ar Lietuva išgelbėjama?

Aš, kitur augęs sociopsichologas, psichoterapeutas, turiu kitokią viziją ateičiai ir siūlau konkrečių idėjų kaip ją įgyvendinti – su sisteminiu mąstymu ir provencija kurti aplinką ir visuomenę kurioje problemos neturi kur įsikurti, nes visų poreikiai, ne norai, patenkinti.

Ieškau kolaborantų, nes jaučiuosi vienas, bešvaistantis jėgas. Ne tik mus, bet visą pasaulį, žlugdo konkurencingumas, kuris stume žmones stoti vienam prieš kitą. Rezultatai akivaizdu—vienišumas, neatskomingumas, akiplėšiškumas, nepasitikėjimas nei savimi nei vienas kitu, stoka savigarbos ir drąsos, depresija, alkoholizmas, narkomanija, savižuda.

Kontaktuokite ir pradedame keistis ir keisti savo aplinką, nes tik naivuoliai tiki kad jinai savaime pasikeis į gerą! Kiekvienas, nieko nedarantis gerinti aplinką, visuomenę, yra dalis problemos, taip kaip gulintis akmuo trugdo lauko arimą. Be sunkaus darbo, vietoje derliaus turėsime chaosą.