Psichologinės konsultacijos Skypu visam pasauliui.

—————————————————–

 

Lietuvių kultūrinės traumos

ir jų pasekmės perduodamos

iš kartos į kartą

Beveik su kiekvienu visuomenės gyvenimo kokybės klausimu, kuris įmanoma suskaičiuoti ir įvertinti, Lietuva dažniausiai randasi žiauriausio skalės gale arba arti jos, ne tik Europoje bet kartais visame pasaulyje. 

Skaitant traumų sąrašą, pradėsite galvoti kad tai visas pasaulis yra traumuotas. Tai teisu, nes kažin ar likus nors viena maža kultūra kuri nepatyrusi nors kelis šiuos žiaurumus, bet Lietuva ir lietuviai gavę į kailį ir į širdį daugiau ir ilgiau nei didžiuma kitų, ir skaudžios psichinės pasekmės lieka ir persiduoda vaikams, dažniausiai veikiančios pasąmonėje ir retai suprantamos.

 

Kas valdo?

Valdininkai nesuvokia kad reikia apskaičiuoti kiek kainuoja moralinės ir psichinės jėgos atsilaikyti ir dar toliau nenugrimzti į tarpasmeninį chaosą. Nepagalvoja apskaičiuoti kad kelis kartus daugiau kainuoja teisti ir įkalinti nusikaltėlius nei užkirsti kelią psichopatams atsirasti. Šalyje jų perteklius, ir Lietuva garsėjus kaip jų eksportuotoja. Mano viena pažystama, buvusi Kaunietė, nespėja aplakstyti centrinės Anglijos kalėjimus ir teismus vertėjaujant Lietuviams nusikaltėliams. Dažnai bylų nagrinėjimai ir patys teismai atidedami dėl vertėjų stokos.

Visiškai ne nuostabu kad plinta pasaulio problemos, nes nei mokyklos nei psichologai nedrįsta atvirai kalbėti apie psichologinius pagrindus ant kurių pastatytos kultūros, jų seni papročiai ir įsitikinimai, jų religijos, jų ekonomikos, ir t.t. Aš mėginsiu supažindint Jus su šia realybe.

 

Iš kur imate pavyzdį?

Ką aš Lietuvoje matau nesąžiningumo ir nežmoniškumo vienas kitam tai dažnai pralenkia ką aš matęs ir supratęs gyvenantis JAV-e virš pusšimtį metų. Toje savanaudžių ir pasaulio išnaudotojų imperinio ir karinio mentaliteto žiaurioje kultūroje tai traumuojama ne tik už jų ribų gyvenančios kultūros, bet ir jų patys žmonės, patys varomi į skurdą, bejėgiškumą ir tampantys taip pat traumuota kultūra, ne tik patys nukenčiantys nuo minėtų poveikių, bet ir tuo kad bedominuojant, bežeminant ir naikinant kitus, jie patys tampa dar daugiau psichiškai traumuoti. Jų smurto ir narkomanijos lygis siekia padanges, nes retas yra patenkintas gyvenimu ir nesuvokia jo prasmę.

Man jau senai sarmata būti matomu kaip „Amerikonu“, nes didžiuma pasaulio tą vardą mato kaip sinonimą dėl žodžio „parazitas.“ Deja, to pačioje drąsiausioje ir karingiausioje šalyje vis per mažai yra drąsos turinčių stoti, pasireikšti prieš tokį pasaulio žlugdymą kaip daro korporacijų varoma globalizacija. Man iš dalies gaila tos šalies ir mano ten likusių draugų ir giminaičių, kurie vieną rytą pabudę ras šalį rasių ir religijų kare, kuriame bus tiek skirtingų interesų ir frontų, kad nieks nežinos su kuom ar prieš ką stoti, ir susišaudys vienas kitą dėl paskutinio kepalo duonos. Jau daug metų rašoma ir kuriami filmai, dokumentiniai ir vaidybiniai, apie įvairiausius scenarijus, išaiškinimus, ir teorijas, bet galas jau netoli. Verta visiems susipažinti su tuo kas ten vyksta, neklausant turistų ir naujai ten įsikūrusių, kurie dar mato tiktai paviršinį El Dorado spindesį. Su kylančia ksenofobija ir fašistine neapykanta, Europa gali būti dar painesnėje situacijoje.

Aš nuo jaunų dienų nešiojęs poliarizuotus proto akinius kurie man padėję matyti vis giliau, vis aiškiau kas ten verda po tai šypsena, po tuo blizgančiu idealizmu kuris dažnai skatina daliai žmonių – buvusių vergų palikuoniams, moterims, gejams/žydriems, studentams ir kitiems nuskriaustoms ir persekiotoms grupėmis – atsistoti ir pasireikšti, reikalauti tas teises kurios turėtų būti visiems vienodos ir prieinamos. Bėda yra kad kiek protestų ir sukilimų buvę, sunkiai sueina į vieną vietą visų šių grupuočių dalyviai ir nepajėgia pašalinti tą vieną procentą šalies žmonių kurie valdo viską ir visus per savo turtą. Patys neatsimena kad atsistoti prieš anglus jiems reikėjo „susivienyti arba mirti.“ Tai dabar yra mirštanti šalis, nes jinai nesuvokia kad jinai kultūriškai ne tik buvusi traumuota pati bet ir iki šiol tolyn traumuoja didžiumą savo piliečių nesuskaičiuojamais atvejais.

Gali užtekti vieno nuotykio, vienos nelaimingos plytos paleistos nekaltam pravažiuojančiam, pajudinti iki galo kas jau daroma nuo Reagano 1980-tųjų rasizmo skatinančių įstatymų ir jo autokratinio elgesio, kuris sužlugdė profsąjungų jėgas atsilaikyti prieš gobšuolių firmas ir tų pačių pasistatomą arba išperkamą valdžia, tą valdžią kuri apvertusi lygybes siekiančių jėgas. Nuo 1930-ųjų dešimtmečio kai Prezidentas Roosveltas matė ir stengėsi įvesti įstatymus ir sąlygas kad visi žmonės būtų reikalingi ir jaustųsi saugūs, parazituojantys gobšuoliai ir jų sukurtos korporacijos pavertė žmoniškumą, kolaboravimą, lygesnį pasidalinimą į svetimus prakeikiamus reiškinius, sutapatino juos su Rusijos ir Kinijos totalitarine komunizmo sistema, ir tiek išgąsdino visuomenę kad ji tikisi viską ką ta milijonierių sukurta valdžia reikalauja. Svarbiausiai tai žmonės apakinti nematyti skirtumo tarp fašistinio valdžios elgesio ir piešiamų demokratinių principų. Amerikiečių naivumas tai pasiekus viršūnę, nes Amerikos valdžios ir komercinė propaganda tai būtų galėjus pamokinti Tarybinius NKVDistus.

Stebintis nuo mažens tas nesibaigiančias nelygybes, supratau kad mano darbas yra skleisti kiek tik galiu ką aš matau, suvokiu. Geriausia padėję man ne tik mokytis psichologiją, sociologiją, šveitimą ir antropologiją bet ir turėti kiek įmanoma įvairovę darbų su visokiausio kailio ir sluoksnio ir išsilavinimo turinčiais žmonėm. 

 

Lietuvos kultūrinės traumos

Pirma – įvardiju ir apibūdinu ilgą sąrašą traumų, keletą jų net psichologai neapgalvoję arba prieš kurias nedrįsę pasireikšti. Bet aš tikiu, kad jei aš nepasakau, nepasidalinu kas man akivaizdu ir suprantama, aš lieku nesąžiningas, tampu melagiu ne tik kitiems bet ir sau. Kaip tada su savimi gyventi, jei negaliu pats savimi pasitikėti? Autentiškumas: savęs atsivėrimas, pilnavertis pasireiškimas, be jokio muilinimo, švelninimo – vadinti mėšlą „šudu“ – nepaisant ką kiti galvos ir sakys. Be to, koks lieka gyvenimo tikslas? Tik pataikauti kitų nuomonėmis, laižyti jų padus, bučiuoti jų subines? Tai darant palieka blogą skonį ant liežuvio, ir vergo mentalitetą.

Ne, aš kažkur tais pamokas praleidau, neišmokau, atmečiau. Dabar galiu ir kitiems padėti daryti panašiai, atsistatyti savo jėgas, spjauti bjaurioms įtakoms į akis, ir turėti pagarbesnę nuomonę apie save, nepaisant ką kiti galvoja. Laikas žirgu jojant išmokti jį suvaldyti, kad dar kiek likę gyvenimo, būtų nujota ten kur Jums, o ne kitiems, svarbu. Bet kokiu keliu jojant vargiai pataikysi ten kur nori, kur svajojęs, kur tau reikia, o kas gi gyvenimas jei neįgyvendinti savo svajones. Tai tik pataikavimas, nusižeminimas prieš kitų įtaką, vergija ir savęs sumenkinimas kuris nuveda į beviltiškumą ir į žiaurius pomėgius norint pamiršti tą savo bejėgiškumą ir atsilaikyti prieš tą srautą propagandinės įtakos iš visų krypčių. Bet kaip rasti savyje tas jėgas atsilaikyti? Ar tai įmanoma? Jei aš, visiškai neturintis savo „aš“ jaunuolis galėjau tai padaryti, galite ir Jūs.

Tikriausiai daug skaitytojų įsižeis, jausis pažeminti mano išvadomis, bet ar ne turėtumėte visi atkreipti dėmesį į tą kas mus spaudžia žemyn, apsvarstyti visas jėgas ir įtakojančias vertybes? Neperskaitę mano mintis iki galo, nepergalvoję iki šaknų kas vyksta, neišaiškės nei situacija nei ką reikia daryti. Didžiuma bijo arba tingi taip daryti, arba jau tiek įtakoti tomis žeminančiomis vertybėmis kad patys nepastebi kaip jie pasmerkti atsisakyti savo proto ir tikėti kas tik piršema. Akademikai tiek atsitraukę nuo studentų ir realaus visuomeninio gyvenimo ir įsitvirtinę savo bokštuose, kad retas iš jų mato arba nori matyti ar pripažinti kas tikrai vyksta. Dar rečiau girdėti iš jų kritikos ir pasiūlymų kas reikalinga. Savo rate, jie sukasi kaip žiurkėnai ratelyje, mala ir mala tas pačias senas teorijas ir retai atsistoję viešoje vietoje konfrontuoja valdžios bejėgiškumą ir nenorą užsiimti apsvarstymais ar tai kas daroma reikalinga, verta, sveika. O apie sąžinę kalbėti – ne pokštaukite!

Nepergalvojantys senų nesąmonių parodote sau iki kokio žemo lygio atėjusios Jūsų nuomonės apie save, ir kaip Jūs esate sugėrę, be apmastymo, kas Jums grūdama nuo mažens, kai dar neturėjote stiprumo atsilaikyti prieš tokį antplūdį velnių. Kaip sakau, ir aš pats jaunystėje buvau nukentėjęs nuo kai kurių šių įtakų, bet laimingas buvau kad nuo 18-os metų amžiaus papuoliau į Gestaltistų ir kitų humanistinių psichologų darbdavių, bendradarbių, mokytojų, ir draugų ratą kurie labai greitai apšvietė mano gyvenimą ir atstatė mano pasitikėjimą savimi ir kitais.

Dabar, psichologai nesuvokiantys psichologijos istoriją, mano kad jie kažką naujo atradę ir pavadinę „pozityvi psichologija.“ Atradimai jau buvo išmėginti 1960-tų ir ’70-tų laikotarpį, bet buvo konservatyvių veikėjų pažeminti ir daug kur išstumti iš mokslų ir pritaikymų gyvenime. Laimė kad yra vienas kitas rašytojas, žurnalistas ir kiti plačiau mąstantys kurie neleidę tų laikų žmonijos geros savijautos kibirkštis visai užgesti. (Suprasti JAV ir kas vyksta pasaulį skaitykite jų raštus, klausykite jų paskaitas, žiūrėkite jų pastatytus filmus. Rasite šią informaciją ir nuorodas mano anglų kalbos puslapįje “Heroes & Hope.”)

 

Lietuva net 16 atvejų traumuota šalis/kultūra:

  1. Nuo 1795, lietuvių kultūra ir kalba buvo spaudžiama, žeminama, naikinama politiškai iš užsienio,

  • pirma caro;

  • paskui Nacių ir tarybinės tironijos kankinimų, ištrėmimų, įkalinimų, neišvengiamos emigracijos;

  • o dabar žmonės, išsilaisvinę iš totalitarinio priespaudžio, įtikinti dar stipresne propaganda nei jiems buvo piršima anksčiau, išnaudojami gobšuolių vakariečių ekonomikos legaliais principais ir baisiomis perduotomis konkurencinėmis ir smurtinėmis vertybėmis.

  • Kai kurie lietuviai dar prie to priskaičiuoja pažeminimo periodą tuos kelis šimtus metų kai Lietuva buvo Lenkų pastumta į šoną, ir visi dirbo ir gyveno panašiai kai vergai, nusilenkiant ir atiduodant savo vargo derlių dvarų ponams. Man nesuprantama kaip iki šiol, tie dvarai ir jų ponai įšventinti ir laikomi pagarbiais.

  • O aš dar primenu kad Lietuviai pagonys kelis šimtmečius buvo ne tik žiauriai fiziškai puolami ir naikinami popiežiaus atsiųstų žudikų Kryžiuočių, bet jie buvo sumenkinti morališkai atsisakyti savo proto ir priimti tikėti sukurtu Diznejišku gyvenimu po mirties. Žudikams statomi paminklai (Vilniaus Kryžių Kalno paminklas ir tuščios, daug nunešę gyvybių bestatant, neįkainuojamai kainavę resursų pastatyti, ir nei cento nepriduodančios prie valdžios išlaikymo bažnyčios ir vienuolynai), o nukentėję pagonys užmiršti, nei neskaitoma jų laikai kaip Lietuvos tradicija. Kas „tradiciška“ tai priklauso iki kada atgal atverstas kalendorius. Taip mąstant, tai buvę komunistai gali atvertę kalendorių atgal tik į 1940-ų, ’50-ų, ’60-ų, ’70-ų, ’80-ų dešimtmečius sakyti kad Lietuvos tradicija buvusi Tarybinė. Čia Krikščionių didžiausias žaidimas su Jūsų protais, įtikinus Jus nežiūrėti toliau nei Jų užsėdimo Jums ant galvų ir išplovimo Jūsų protų. Vytautas gal sukūrė tautą, bet ją ir atidavė tiems kurie ją puolė ir kurie jos žmones žudė 100-tus metų. (Užtai aš atsisakęs jo vardą, nes jisai tapo išdaviku proto malimo procesui.)

2.Kiek kartų perėję per Lietuvą karo frontai, su jų kiekvieno momento baimėmis – kada kulka ar sprogmens skeveldrai pataikys mane arba mano šeimą, mylimus; kada mane are mano šeimos narį išsitems svetimi kareiviai kasti apkasus, išprievartaus, kankins, nepaleis jam pareiti namo, nužudys? Kada mus paliks gyventi savus gyvenimus? Šis nežinojimas ir bet momento neatspėjami pokyčiai gali tęstis dešimtmečiais, kaip buvo visiems vakarų ir rytų žmonėms laukiant kada kris pirma šalto karo deginanti branduolinė bomba? Šis punktas persilieja su pirmu, bet pirmasis akcentuoja kultūros naikinimą, o šis akcentuoja auką kaip pataikius jam būti ne tinkamoje vietoje netinkamu laiku. Lietuva, stovinti tarp dviejų karingų ir viena kitos nekenčiančių šalių, neišvengiamai nukentėjusi nežmoniškai.

  1. Patys nukentėję nuo prisidėjimo prie fašistinio žydų ir romų persekiojimų ir žudymų (ir Vilniečiai, paskutiniais laikais, už griovimą dalį Romų Taboro, kuris atvedęs Romus į sėslų gyvenimą), nes tyčiojantys ir smurtaujantys nukenčia patys kartu su jų aukomis. Žudant žydus ir kitus tai buvo pašalinta gerokas sluoksnis aukštai išsilavinusių, gabių ir visiems vertingų žmonių. Tai vyko kultūrinė savižuda.

  2. Nežmoniškas spaudimas jaunimui mokytis, mokytis, mokytis tose pačiose įkalinimo įstaigose kurios iš jų tyčiojęsi ir juos traumavę nuo pirmos klasės mokytojos pirmų žodžių – „Nusiraminkite, sėskite ir klausykite (nesąmonių)!” O diplomas dažnai tik duoda teisę stovėti už prekystalio, darbas kuriam užtenka piemens išsilavinimo.

  • Kas reikalinga Lietuvai sumažinti jaunimo savižudą, kuri 3-ioje vietoje pasaulyje, tai pagarba jaunimui, ir išlaisvinimas jų iš to žlugdančio fiktyvaus „švietimo“. http://www.takepart.com/article/2014/06/24/why-taking-gap-year-can-benefit-students Raginu jaunimui baigus 12 įkalinimo metų nesikankinti toliau, bet mauti patirti gyvenimą, susipažinti su savimi, pamatyti kaip kiti gyvena, išmėginti save ir kas kitur įmanoma, ir tiktai grįžti studijuoti kai esate apsisprendę kas jums svarbu, kas reikalinga išmokti pasiekti savo svajones ir savo pilnavertiškumą. Ir aš tikrai nerekomenduoju tą procesą tęsti Lietuvos atbulinėse mokyklose.

  1. Vaikai ugdomi pagal tėvų autokratinę kontrolės naudą, ne pagal kas ne tik sveika bet BŪTINA vaikui, ypač mažam – gauti išmėginti save kuo daugiau, drąsiai bendrauti, rizikuoti, išdykauti, džiaugtis gyvenimu, o nesibaiminti kad kas antrą sekundę bus baramas, gąsdinamas, baudžiamas vien tik kad tėvams nepatiko, arba kelioms sekundėmis, sutrukdė Jų gyvenimus. Per daug žmonių, kuriems netinkama turėti vaikų, juos gimdo. (Daugiau šia tema rasite čia: http://stoskus.net/lt/tevams/ ) Mašiną vairuoti, turgui stovėti, viskam reikalaujama valdiškas leidimas, o ta pareiga kuri svarbiausia – turėti ir ugdyti vaikus – reikalauja tik atsigulus tiksliai pajudinti užpakalį. Kiekvienas kvailelis gali tai pataikyti užsimerkęs. O Lietuvos valdžia tai skatina kuo daugiau daryti, kai jau pasaulis plyšta turintis 10 kartų tiek žmonių kiek jam įmanoma spėti sugerti Jų šiukšles. Ar tai protinga? Pirma reiktų susitvarkyti su savo socialinėmis problemomis, ir tik tada leisti žmonėms daugintis, kai visi vaikai turės ką pavalgyti, džiaugsis namais kuriuose jie mylimi, gauna teigiamo dėmesio ir priežiūros, ir šviečiami pagal dabarties pasaulio reikalavimus, ne pagal viduramžių įsitikinimus ir autokratų mokytojų tramdančią tvarką.

  • Tėvams perdavus teisę mokykloms auklėti ir šviesti jų vaikus su griežta, autokratiška, represine pedagogika (Prūsų kariško mentaliteto „užnuodyta pedagogika“), akcentuojanti nusižengimus ir netiksliai atliktus darbus vietoj pastebinti ir pagerbianti gerai ar tiksliai atliktas, arba nors nuoširdžiai pamėgintas, užduotis, kartu su emocijų išreiškimo priespauda, suvariusi agresijas vidun, kur jos slypi, belaukiančios progos ir atpirkimo ožio pasireikšti. Šis punktas, senai sugertas iš kaimynų Prūsų ir Vokiečių, kurie naudoję tokius principus vaikų švietime ir auklėjime šimtais metų, ir matomi lietuvių kaip pavyzdingi, suėję kartu su sekančiu punktu (Krikščionybės prieš gyvenimiški ir džiaugsmo pojūčių slopinami įtikinimai ir reikalavimai), užaugina žmones kurie ne tik neužjaučia kito, bet ir savo pačių jausmus tiek sugrūdę į pasąmonę, kad jų nei pažysta nei prisipažįsta.

  1. Krikščionybės įtikinimai, nuo pat mažens, kad mes visi esame gimę su nuodėme, bjaurūs, tik dulkės verti, ir kad mes „kalti, kalti, baisiausiai [už ką, niekada neįvardyta] kalti“. Nesveika taip galvoti, o įtikinti vaikus šiomis mintimis, tai turėtų būti griežtai draudžiama. Jei egzistuotų tas legendinis šėtonas, jis vargiai sugalvotų žiauresnį psichologinį smurtą prieš vaikų pilnavertišką spontanišką ir natūralų džiaugsmą gyvenimu nei tuos grasinimus ir išsigalvotus peklos vaizdus kurie kalami nuo pat mažens į galvas ir širdis kiekvienam krikščioniui nekaltam vaikui. Gal tas šėtonas ir yra pasislėpęs tuose neužjaučiančiuose tėvuose ir mokytojuose kurie šitaip smaugia vaikų saviraišką ir laimę.

  • Šitaip sutrinta savigarba dažnai neatstatoma per visą gyvenimą. Labai retas yra mano psichoterapijos pacientas kuris turi gerą savijautą. Aršiausia propaganda tai iš vidaus, kai vaikas užauga įtikintas kad jis nevykėlis, nesugeba, negeras. Nešiojantis kaltės jausmą, jisai lieka bejėgiško neviltį, laukiant kas jį pakels iš išorės – ar tai bus laimės bilietas, ar netikėta meilė, ar iš dangaus nukritęs nuostabiausias darbas ar kita proga – vietoje pats darantis kas reikalinga save atsistatyti. Kol žmogus priešinasi tų tėvų, mokytojų, ir religinių prietarų trynimu kad „Ne, negalima, tu toks ir toks ir anoks,“ tol jis pajėgus ir turintis savivalės ir vilties kad jam gyvenime pasiseks. Bet retas pajėgus atsilaikyti prieš tas amžinas įtakas, ypač vaikai. Įsisavinęs šias žalingas vertybes pats griauna savijautą ir gyvenimą sau ir kitiems, amžinai kariaujantis su tuo kaltinimo balseliu kuris būna taip stipriai įrašytas jaunystėje, kad retai leidžiasi jį ištrinti. Totalitarinė Tarybos valdžia prispaudė kūnus ir liežuvius, bet religijų propaganda prasiveržia į protą, į sielą. Lietuviai atsilaikė prieš išorinius jų kankinimus Tarybiniais laikas, bet retas sugeba atsisakyti tą esmės, iki šaknų, žeminantį savijautos jausmą kad esi kažkaip „kaltas, kaltas, baisiai kaltas.“

  • Pasidomėkite patys pavartydami portalus kurie apklausinėję ir apskaičiavę laimingiausias pasaulio kultūras, ir beveik visose skalėse rasite visas Skandinavų šalis viršutiniame dešimtuke. Jos jau baigia atgal ateiti į sveiką protą ir atmeta tikėti savo pagoniškų ir kitų įpirštų įsitikinimų apie dievus ir dievaičius. Šios šalys gyvena aukščiausiame ekonominiame, socialiniame, sveikatos ir švietimo lygį.

  • Psichologiniuose tyrimuose įrodoma kad kuo daugiau žmogus tiki bet kokia religija, tuo žemesnis yra jo intelektualo koeficientas (IQ). Retėja aukštai pasiekusių pasaulio lygio mąstančių intelektualių žmonių kurie dar tiki religijomis ir panašiomis neįrodytomis fantazijomis. Didžiuma jų augo, kaip ir aš pats, griežtoje religingoje aplinkoje, bet paaugę, patys pradėjo skaityti plačiau, galvoti sau, ir nebijoti prieštarauti prievartai ir nesąmonėms.

  1. Emocinė represija susikaupusi iš aukščiau minėtų veiksnių – autokratinio ugdymo, Krikščioniško kuklumo ir drovumo pašalintos spalvingos gyvenimo išraiškos – palikus pilkus žmones, kurie nepažysta nei savęs nei savo nei vienas kito jausmų. Užjausti kitą tai dar nei nediskutuojama. Kaip gali užjausti kitą jei nepažysti savo emocinę būklę? O koks šansas atstatyti šeimoje ar kitur smurtaujantį žmogų, arba kitais atvejais nusikalstantį, jei užjautimas kito sunkiai suvokiama. Gal net ir plinta psichopatų/sociopatų skaičiai karta po kartos, nes kol suaugę nesugeba kitą užjausti, iš kur jaunimas išmoks kad užjausti kitą yra gera vertybė kuri reikalinga jiems sugyventi su kitais? Pavyzdys stipriausias mokymo metodas.

  2. Konkurencija įdievinta:

  • Nors tyrimuose NIEKADOS NEĮRODYTA ilgalaikių teigiamų pasekmių iš konkurencingumo, žmonės visvien, tradiciškai, nuo vaikystės, įtikinti priimti šį savigarbos naikinimą kiekvienoje gyvenimo sferoje – mokyklose, šeimose, darbe, visuomeniniame gyvenime, tarp draugų, laisvalaikio užsiėmimuose.

  • Nelaimėjęs jaučiasi pažemintas, praranda dalį savigarbos. Tas gero niekam neduos apart laimėtojui, kuriam nereikėjo laimėti nes jis jau senai žinojo kad jis galingesnis, greitesnis, stipresnis, geriau sugebantis. Bet tam kuris nelaimi, tai viešus pažeminimas ir emocinė žala kuri gali daug ką kitą sugriauti.

  • Žmogus kuris nedalyvauja šiuose „sportuose“ matomas kaip silpnas, bereikšmis, išjuokinamas kad „nevyriškas“.

  • Konkurencija yra pirmas žingsnis link genocido, kuris palaipsniui pasiekiamas per žemą tolerantiškumą ir, anksčiau ar vėliau, per konfliktus, grasinimus, patyčias ir smurtą. (Norintys pilnai suprasti konkurencijos neigiamus poveikius, išmokite skaityti angliškai ir susiraskite Alfie Kohn rašytą knygą Be varžybų: Byla prieš konkurencingumą (No Contest: The Case Against Competition) 1986, išdėstančią tyrimus ir antropologų išpasakojimus apie konkurencingas ir nekonkurencingas kultūras. Tik save ir kitus negerbiantis žmogus gali žavėtis kito pažeminimu, tuo kas yra konkurencijos tikslas – save paaukštinti, įrodyti kad pats esi stipresnis, greitesnis, gudresnis, geresnis už kitą. Man net bloga pagalvoti kiek dėmesio, laiko, pinigų ir resursų švaistoma Lietuvoje – ir visame pasaulyje – dėl šios destruktyvios veiklos, kaip bet koks protingas žmogus akivaizdžiai mato kad žmonija neišliks be skubaus kolaboravimo tarpusavį, peržengiant rasinius, religinius, kultūrinius skirtumus. Konkurencija visą pasaulį traukia į vienas kito pažeminimo liūną iš kurio didžiuma nesugeba išsigelbėti.

  • Vėl pažiūrime į laimingiausius žmones pasaulyje – Skandinavų šalyse. Ten kapitalizmas su savo žiauria ekonomine konkurencija, traukiasi tolyn į šoną ir leidžia socializmo principams pirmauti vis dažniau visų labui. Dabar ten yra Lietuvių mylimiausios šalys dėl darbo ir ilgalaikio gyvenimo. Net JAV-e, paskutiniais laikais apskaičiuotos žmonių nuomonės, rodo kad 45 procentai žmonių pritare socializmo principus o tik 32 procentai žmonių pritare kapitalizmo.

  1. Kas antra Lietuvos moteris patyrusi smurtą šeimoje arba buvusi prievartaujama kitų, dažnai giminių, draugų, ir savo mylimų vyrų.

  • Šis skaičius per visą Europą yra viena iš trijų, o yra daug kultūrų kuriose traumuojama kiekviena moteris arba fiziniu smurtu, seksualine prievarta, arba pažeminama jos apranga, pareigomis, arba net seksualinių organų apipjaustymais.

Pažiūrėkite į vidurinius rytus kur moterys įtikintos kad tai sveika, reikalinga gyventi maišuose. Tai žemiausio lygio jų pasmerkimas prieš vyrus, neapgalvota „tradicija“. Tos žiaurios šalys laiko tokius savo žiaurumus kultūrine teise, ir tolyn taip elgiasi su savo moterimis. Į tas kultūras pasižiūrėję, Jūs mėginate save įsitikinti kad Jūs „kultūringesni“, nors panašiai laikote moteris žemesniame lygyje ir vertom tapti šeimyninio smurto aukomis, nes neskiriate pakankamų lėšų pilnavertiškai įgyvendinti, pagaliau prieš kelis metus įvestą, įstatymą pašalinti iš namų tuos kurie smurtauja prieš savo šeimos narius.

  • Neatstatyta nei aukų nei smurtautojų gera savijauta gresia ateinančias kartas su perėmimu tų pačių skausmų ir kilusios neapykantos vieni kitiems. Dažnai pačios moterys perduoda savo skausmus ir pusprotiškus papročius savo dukroms. Šalyse kur net apipjaustomi lytiniai organai mergytėmis, tai daro vyresnės moterys, nes jos karta po kartos įtikintos kad taip reikia.

  1. Įsitikinimai apie vyrų ir moterų skirtumus ir vertybių klausimus nesuderinti su realybe ir baisiausiai ne tik žlugdo santykius tarp lyčių nuo pat mažens, bet palieka vyrų karingumo ir kitų pažeminimo vertybes kaip garbingesnes, o moterišką bendradarbiavimą, taikaus skirtumų suderinimą ir užjautimą kitiems kaip moteriško bejėgiškumo reiškinius.

  • Šis įsitikinimas patriarchato vertybėmis įtakoja visas anas traumas ir neleidžia mums iš po jų išlysti. Tai Babelio bokštas žlugdantis žmoniją nuo seniausių laikų, kad vyrai įsitikinę tai kad jie, vien tik užtai kad jie stambesni ir fiziškai stipresni už moteris, turi būti klausomi ir gerbiami daugiau nei moterys, kurios menkinamos ir kur tik įmanoma spaudžiamos žemyn vergauti vyrų naudai. Tai dar gorilos mąstymas prisilaikęs iki šių evoliucijos laikų.

  1. Emocinio ir fizinio smurto pamokos perduodamos iš tėvų, mokytojų, klasiokų, bendradarbių ir draugų patyčių, derinimų su kitais kurie sėkmingesni už tave, nemandagumu ir įvairove variantų rodoma ir mokinama nuolat per televizijos laidas, filmus, kompiuterinius žaidimus ir konkurencinius sportus.

  • Be to, psichologiniai tyrimai seniai įrodę kad vien žiūrint bet kokią, kad ir nesmurtingą televizijos laidą, vaikai darosi agresyvesni nei tie kurie užsiima kitom veiklom.

  • Žmogžudysčių skaičius Lietuvoje beveik dvigubas JAV skaičiaus, o JAV tai smurtingiausia iš visų vakarinių šalių. Lietuva taip pat ir kitais smurto skaičiais dažnai veda Europą. Kiekvienas smurto įvykis turi nors vieną auką, kuri nukenčia baisiausiai emociniai kartu su turto ar sveikatos praradimu.

  • Vaikas neturintis saugią aplinką, nes jis neturi jį mylinčių ir prižiūrinčių suaugusių, niekada pilnai nepasitikės nei kitais nei savimi. Šis nepasitikėjimo jausmas palieka vaiką abejingu apie savo vertę ir gali pavirsti neatspėjamu elgesiu kitiems.

  1. Žmonės įtikinti kad įmanoma vienam žmogui, vyrui arba žmonai, patenkinti kito visus poreikius – meilės, draugystės, seksualinius, emocinius, šeimyninius, intelektualinius ir visus kitus. Čia gali būti žalingiausias įsitikinimas iš visų, nes kaip žmogus pabunda iš mito miglos ir supranta kad mažai kam taip įmanoma, tas pabudimas retai įvyksta abiems kartu ir abu baisiai nukenčia kol sutaria kad atėjo laikas mėginti kitaip. Aršiausiai nukenčia vaikai, kurie arba įsitikina kad jie tų konfliktų ir nesutapimų neprieis savo santykiuose, arba visai pasimeta ir nežino kaip gyventi. Pagalbos rasti racionalaus kelio mažai kur siūloma. Mokyklose apie tai nieko negirdima.

  2. Žmonės nesijaučia saugūs nes jaučiasi išduoti ir neprilaikomi valdžios:

  • baisiausia korupcija pašalinus pasitikėjimą valdžios darbuotojais ir vadovybėmis;

  • nežmoniškos darbų valandos ir nesaugios darbo sąlygos;

  • pensijų ir atlyginimų lygis kuris palieka žmones ne tik pažemintus bet ir išjuokintus, ir vos išgyvenant.

  1. Nuo jaunimo, ir gerokais skaičiais vyresniųjų, bėgimo iš Lietuvos ne tik dėl geresnių ekonominių perspektyvų, bet ir atsitraukti nuo anų traumų pasekmių (nepasitikėjimo, susvetimėjimo, neatsakomybės, patyčių, agresyvumo, smurto [ypač šeimose], alkoholizmo, narkomanijos, savižudos).

  • Kelionės, darbai ir studijos užsienį nuostabiai praturtina ir apšviečia gyvenimo galimybes su blaivesniu požiūriu, bet pamatę progas, lietuviai mažiau ir mažiau linkę grįžti į Lietuvą, apart laikinai pasimatyti savo draugus ir šeimas.

  1. Žmonės, nei vienas negalintis gyventi visiškai vienas nepriklausantis visuomenės ir artimų, netiesiogiai nukenčia patys kiekvieną kartą jie girdi apie savo artimą nukentėjusį nuo kažkurios kitos traumos. Argi tie kurie liko Lietuvoje per ištrėmimus nenukentėjo nuo savo mylimų kančių? Argi tos kurios girdi apie savo draugę, daužomą savo vyro, nenukenčia irgi? Argi tėvai, supratę kad iš jų vaiko šaipomasi mokykloje nenukenčia? O koks smūgis kai žūsta mylimas, ar tai savo ranka, kito ranka, ar tampa girto vairuotojo auka auto avarijoje? Vien tik dėl to poveikio, aš jaučiu kad girtuokliaujantys turi būti pašalinti iš visuomeninio gyvenimo ir atstatomi į žmoniškumą, ar tai nori ar ne. Leisti šitiek emocinės žalos plisti vien kad alkoholio gamyba nesužlugtų tai didžiausias nusikaltimas. Turėtų būti kiekvienas prisidedantis prie alkoholio gamybos, prekiavimo, pervežimo, pristatymo laikomas atsakingu už savo elgesį prisidedant prie šitokio asmenų ir santykių žlugdymo. Man nejauku eiti per gatvę ar važiuoti mašina žinant kad išsigėręs gali pasirodyti bet kada ir nunešti mano ar mano artimo gyvybę.

  2. Lietuviai, turintys daug daugiau pavienių traumų nei daug kitų kultūrų, jaučia susikaupimo efektą. Taip kaip jeigu žmogų puola vienas šuo paskui kitą, jisai gali spėti apsiginti, bet jeigu keli puola ant syk iš visų pusių, jam nėra šanso išsigelbėti. Spėja tik tie kurie paliekantys savo gimtąją šalį pasitraukia iš košmariško karo lauko ir gelbėjasi save ir savo šeimas nuo tolimesnių žalojančių poveikių. Taip pat ir pavienių asmenų traumos. Jei daug žmonių patiria traumas, susikaupia ne tik jiems vieniems bet ir visai tautai.

 

Psichologiniai reiškiniai ir kas būtina daryti toliau

Kaip žmogui atsilaikyti prieš tokį antplūdį stresų? Ir kas dar aršiau, dažniausiai retas suvokia kad tai yra problemiška, ir priima viską kaip „normalu“, visą tą laiką užgniaužiant tą nemalonumą už suspaustų lūpų arba visai neįsileidžiant tų skausmų ir jų poveikius į sąmonę. Apsišarvavę, eina į amžiną kovą, kol juos pagaliau sustabdo, paguldo neįmanomos situacijos ir jie atsiduria depresijos, alkoholio, narkotikų, smurto, sugriautų santykių ar savižudos liūne ar emigrantų minioje. Žiauriausios statistikos mažai turi efekto, kol patys atsiduria jų gretose.

Paskutiniais laikais gaunu vis daugiau prašymų konsultuoti tiems kurie gyvena tolimuose kaimuose, kituose rajonuose, ir kitose šalyse. Jie mane vilioję, ir matau kad tai reikia daryti, nes ne visi pajėgūs atvažiuoti pas mane ir daug jų neturi kur kitur kreiptis. Dažnai nepasitiki vietiniais psichologais dėl konfidencialumo išlaikymo. Pradėję atsirasti ypač daugiau vyrų ir vyresnio amžiaus žmonių prisipažįstančių, kad be pagalbos, nesugeba susitvarkyti asmeninius reikalus ir emocinius antplūdžius be išsikalbėjimo ir be pašalinio prilaikymo. Taip pat nepasitiki konsultuotis pas jaunuolius, kurie šviežiai išsiritę iš universitetinio lizdo kupini teorijų bet nei „bų“ nei „bę“ neturėję užtektinai asmeniškos gyvenimiškos patirties būti pagalbininkais kitiems. Brandus amžius turi savo privalumus.

Mano gyvenimo tikslas tai padėti kitiems atsitraukti nuo apsunkinančių įpročių, tradicijų, savybių, bereikšmių ir nepelnytų identitetų. Per sunkų gyvenimą, ypač jaunystėje, sugebėjęs ne tik save išsikapstyti iš po jų kojų, bet ir supratęs kas reikalinga žmogui daryti kad būtų pajėgus numesti šį ir panašius kitus nepanešamus svorius, ir atsisakyti asmenybę naikinančius ir savijautą griaunančius įpročius ir įsitikinimus.

Sumenkinti žmonės perduoda savo baimes, rasizmą, sarmatos ir kaltės jausmus, bejėgiškumą, karta iš kartos. Pokyčiai prasideda nuo vertybių pergalvojimo ir emocinio intelekto įdiegimo. (Daugiau apie tai rasite čia: http://stoskus.net/lt/emocinis-intelektas/ )

Be stiprių pastangų užgydyti žaizdas, atstatyti jaunimo pasitikėjimą tais kurie juos ugdo, mokina ir valdo, niekas nesikeis, negerės. Vien laikui bėgant mažai kas įvyksta į gerą pusę savaime. Negavęs pagarbos jaunimas atsikeršija, išlieja savo susikaupusius įsižeidimus, pažeminimus apipaišant pastatus, subraukant mašinas, daužant autobusų stotelių langus, ir kitomis materialinėmis žalomis ir bendra žemo lygio pagarba bet kokiai suaugusiųjų vertybei.

Mes vis taisome, klijuojame, papildome, lopiname, prisiuvame, tvarkome, perdirbame, gesiname krizių įsiliepsnojimus ir jų pasekmes, bet kaip retai sustojame pergalvoti kodėl tai darome, ar tie veiksmai iš vis reikalingi, ir ant kokio pagrindo jie pastatyti? Dažnai bijoma pažvelgti po paviršiumi, nes išaiškės kad jau senai atrasti geresni metodai atlikti tą patį veiksmą ir reikės kažką keisti – Dieve neduok! Kažką keisti?! Baimė, šokas, inertiškumas vėl laimi ir problemos plinta.

Mes žiūrime į ilgą savigarbos, drąsos, atsakomybės, tarpusavio pagarbos ir efektyvių harmoningų bendravimo santykių atstatymo darbą, kuris būtų geriausiai vykdomas per vaikus, bet jei suaugusieji nesupras ir patys nesikeis, paaugęs jaunimas nebus čia dėl vienos ar kitos aukščiau minėtos priežasties. Kiekviena prarasta sekundė gilina traumų efektus.

Skambinkite dabar atsistatyti save ir savo mylimus nuo šių traumų, kol Jūs jas neperdavę dar vienai kartai. Vengti tai daryti, Jūs pasmerkiate savo vaikus tolyn nešti šią naštą, arba pasmerkiate save vienišai senatvei, nes vaikai galintys nešdintis svetur tai darys save išsigelbėti nuo Jūsų ir Jūsų prosenelių emocinių traumų.

370 – 678 – 70305

© Vytas Stoškus, 2017