Mano vaikystė buvo miesto vaiko patirtys. Buvau 11 metų, kai tėvelis įsigijo pirmą mašiną, o iki tol tekdavo dažnai eiti mamai padėti apsipirkti. Mudviem keliaujant į parduotuves, aš neidavau šaligatviu, kaip ji. Kurgi bus vaikui įdomu paprastai eiti šaligatviu, kai jis gali straksėti šalia, žaliuojančia pievele, apibėgti didelį medį, palaipioti ant sienelių ir laiptelių. Juk tai tokia įvairovė mažo žmogaus pasivaikščiojimui. Vis vien iš tų vaikystės dienų iki šiol skamba mamos barimas – „eini, kur kiti neina…“.
Vaikas yra aktyvus, norintis patirti, išmėginti savo jėgas, atrasti, suprasti, ką reiškia užkopti, išsilaikyti, pasiekti, ir jis eina, lipa, mėgina, kur tik mato sau iššūkį. Aišku, mažieji lenda ten, kur pavojinga, nemato, nesupranta, kas gali atsitikti mėginant peržengti kokią nors kliūtį. Reikėtų vaiką perspėti ar sustabdyti, bet svarbiausia – išaiškinti, KODĖL jis stabdomas, nes jei nebus aiškinimo, bus liūdnos pasekmės. Kai atsiras kita panaši proga, jis vėl mėgins, bet tada jūsų gali nebūti arba nespėsite perspėti ar sustabdyti. Jei būsite sustabdę jo panašius veiksmus keletą kartų, bet vaikas nesupras, kodėl jam negalima, jis tai mėgins daryti, kai jūsų nebus ar jūs negalėsite matyti. Bėda yra ta, kad dėl savo patogumo tėvai ir mokytojai vis draudžia ir draudžia, lyg toks būtų darbas – sutramdyti visus vaiko realybės patikrinimus, savęs išmėginimus.
„Sėskit, tylėkit, klausykit!“. Šias trim žodžiais prasideda 12 metų trunkantis vaikų gyvybiškumo žlugdymas įkalinimo įstaigose, kurias temdymo ministerija drįsta vadinti „švietimo įstaigomis.“ Tas procesas gali būti ir ilgesnis, jei vaikas uždaromas į darželį. O kiti patys pasirenka kankintis toliau, jei priima visuomenės spaudimą „studijuoti“ dar aukštesnio lygio tramdymo įstaigose.
Tėvų, auklėtojų ir mokytojų darbas turėtų būti priešingas – ne tik suteikti vaikui progų išmėginti tai, kas atsiranda jo kelyje, bet ir atrasti ar net sukurti iššūkių ir barjerų, kurie jam padės suvokti, kad yra žemės trauka, kad veikia ir kiti fizikos dėsniai, ką reiškia nukrisi, sušlapsi, nudegsi. Svarbiausia, kad vaikas, išmėgindamas savo smalsumą ir jėgas, matytų, jog tai, kas draudžiama, tikrai pavojinga, nes jei porą kartų išmėginęs uždraustą veiksmą nepatirs skaudžių išgyvenimų, jis tuoj supras, kad tie perspėjimai ir draudimai yra nesąmonės. Ir daugiau jų nepaisys arba meluos, kai bus paklaustas, ar tai daro.
Mano didžiausias džiaugsmas – stebėti nesutramdytą žmogaus spontaniškumą, atvirumą, drąsą būti, kuo jis yra. Kauno Laisvės alėja – tikras rojus tai daryti. Ten pipiriukai eina, lipa, išmėgina savo jėgas kovodami su laiptelių, suolelių, sienelių aukštumomis. O vyresni, jau praradę tą mažiuko laisvę daryti, kas tik užeina, atrodo sužlugdyti ir sukaustyti ne tik savo elgesiu, bet ir emocijų raiška. Kas įvyksta pipiriukui perėjus į mokyklinuko amžių, kad jis praranda drąsą, išraišką, sveikai aukštą savęs įvertinimą? Aš tai vadinu mokyklakalėjimu.
Dabartinė mokyklų sistema buvo sukurta industrinės revoliucijos pradžioje, kad pašalintų vaikus iš gatvių, bet valdantieji pamatė galimybę ir paruošti lengvai suvaldomus robotus gamykloms. Taip atsirado nemąstančios minios žmonių, kurios pirktų ir pirktų, ir pirktų gaminamas šiukšles, bet negalvotų apie šiukšlių perdirbimą ar žalą gamtai, mums patiems ir šimtams kartų po mūsų. Taip iš žemės išplėšiamos tos pačios žaliavos, kurias nė nesusimąstydami švaistome. O ką darome su atominės jėgainės atlieka plutoniu, kuris šimtus tūkstančių metų nuodys mūsų palikuonių aplinką ir gyvenimus? Bet mes drįstame girtis, kaip mylime vaikučius…
Fiziškai nerimstančių ir natūraliai aktyvių vaikų kūrybiškumas, iniciatyva ir išraiška laikomi trūkumais ir trukdymais. Tai nereikalinga nei mokykloms, nei gamykloms, nei valdžiai. Prikalti prie kietų suolų, vaikai išmokinami tapti priklausomais nuo valdančiųjų.
O valdantiems ir grobiantiems svarbiausia, kad mes nepradėtume nieko galvoti, svarstyti ir, dieve neduok, neatsisakytume globalinio masto melo ir grobstymų. Jei mokykloms pasiseka išleisti į pasaulį jaunuolius tuščiomis galvomis ir širdimis, tai milijonierių, psichopatų valdovų ir religinių manipuliatorių svajonės išsipildo.
Globali valdžia – reikalingas fenomenas, nes rūgštus lietus, vandenynuose susikaupusios plastmasės salos, skurdas, badas ir karai yra rūpesčiai, neįveikiami pavienėms šalims ir jų korumpuotiems vadovams, bet globali rinka – tai tik grobiančiųjų proga dar daugiau išnaudoti žmones. Sąžininga valdžia atsiras ir būtini žmonijos poreikiai bus visiškai užtikrinti tik tada, kai širdies veiksmai – užjautimas, dėmesys kaimyno rūpesčiams, noras padėti beglobiam šuneliui, pastangos išlaikyti švarią atsinaujinančią gamtą – bus ugdomi vaikučiuose jau pirmaisiais metais mokyklose, bet ne tuose mokymo fabrikuose, kuriuose smalsumas, motyvacija ir norai išmėginti, atrasti save – pašalinami, nes kliudo įgyvendinti užmigdymo procesą. Ir svarbiausia, vaikams reikia suprasti, kad viskas susiję, neatskiriama, kad veiksniai vienoje gyvenimo srityje paveikia kitus. Trumpose pamokose vienos temos atskiriamos nuo kitų, todėl vaikai ir ateityje nematys nei ryšio tarp mokslų, nei prasmės.
Dabartiniai metodai, būdai, standartinės praktikos, tradicijos, bendroji nuomonė, visuomenės požiūris, patirtis, numinti takai, precedentai, anksčiau įvykę veiksmai, papročiai, priimtos elgesio normos, tvarka, etiketas, ritualai, įpratimai ir pasipriešinimas pokyčiams stipriai įkalami per tuos metus, kai vaikas turėtų patirti kiek įmanoma daugiau naujovių, imti suprasti, kas jo laukia gyvenime, kai suaugs, kai jam pačiam reiks svarstyti, rinktis, spręsti ir būti už tai atsakingu. Ši vaikų suvienodinimo sistema po 12 metų į gyvenimą išspiria smarkiai sužeistą diplomuotą bejėgį, nes kai jis paklausdavo mokytojo apie ką nors įdomaus, jam dažnai būdavo atsakoma, jog „tai nesusiję su šia diskusija, be to, jums nebūtina tai išmokti“.
Avių banda laikosi greta, nes tokia yra jų buvimo norma. Nuėjusi toliau ir radusi saldesnę žolę, viena avis gali tapti atstumtąja. Nesvarbu, kad ji sveikesnė, turinti gražesnį kailį, ilgiau gyvens, bet nepriėmusi bandos žolės standarto, bus ir kitame lauke linkusi plačiau išmėginti žolės kokybę. Liūdna ateitis laukia mūsų mylimų vaikų ir anūkų, jei mes, atsisakę logikos ir sąžinės, neišdrįsime atsisveikinti su ta banda, kurioje standartais tapę naivumas, patiklumas, pats kvailumas. Antroji laisvės pusė yra atsakomybė, kuri neįmanoma laikantis supuvusių vertybių. Taigi, kiek yra šviesos šioje sistemoje, kuri augina ir ugdo mūsų vaikus – būsimą pilietinę visuomenę?
Alternatyvios Mokyklos